Sveika kūno sąmprata, tai sugebėjimas mylėti ir gerbti savo kūną tokį, koks jis yra, sutelkiant dėmesį į jo funkcijas ir sveikatą, o ne tik į išvaizdą. Šio gebėjimo turime mokytis ir patys suaugusieji, ir mokyti savo vaikus. Kviečiame susipažinti su rekomendacijomis, kurios padeda auginti šiltesnį, ramesnį ir pagarbesnį santykį su kūnu – tiek savo, tiek vaiko.
-
Atidžiai klausykitės, kaip kalbate apie SAVO kūną.
Vaikai labai jautriai sugeria tai, ką mato ir girdi kasdien. Jei suaugusieji nuolat laikosi dietų, kritiškai žvelgia į save veidrodyje, dažnai kartoja, kad „reikia numesti svorio“, vaikui tai tampa žinia: taip gyventi yra normalu ir būtina. Vietoj to verta dažniau kalbėti apie kūno galimybes – apie tai, ką jis leidžia patirti ir nuveikti. Pasidžiaukite, kad galėjote panešti sunkius pirkinius, apkabinti artimą žmogų, pajusti minkšto megztinio šilumą ar malonų nuovargį po judesio. Nepamirškime, jog už frazių „jaučiuosi stora(s)“ ar „esu negraži(us)“ dažnai slypi visai kitos būsenos – liūdesys, pyktis, vienišumas ar abejonės savimi. -
Įsiklausykite, kaip kalbate apie VAIKO kūną.
Norėdami padrąsinti, dažnai griebiamės komplimentų išvaizdai. Tačiau net ir švelniai nuskambantis „kokia liekna, kokia graži“ sustiprina žinutę, kad dydis ir grožis yra susiję. Kur kas stipriau veikia pagyros vaiko pasirinkimams, kūrybiškumui ar emocinei būsenai: „Man labai patinka tavo šiandien pasirinktos spalvos“, „Matau, kaip spindi tavo akys – atrodo, jautiesi puikiai.“ Taip palaikome vaiko saviraišką, atspindime emociją, o ne vertiname kūną. Venkime ir skaudžių pastabų apie išvaizdą. Jei kyla rūpestis dėl aprangos tinkamumo, verta kalbėtis apie pojūčius ir aplinką: „Šiandien vėsu, gal norėtum šiltesnio megztuko?“ Ir labai svarbu – niekada nekomentuokite pilvo. Kūnas nėra sukurtas būti plokščias. Atsipalaidavęs, po valgio šiek tiek išsigaubęs pilvas yra visiškai natūralus. -
Stebėkite, kaip kalbate apie KITŲ žmonių išvaizdą.
Kritika, pašaipūs komentarai ar vertinimai („kaip baisiai jis atrodo“) formuoja nepakantumą ir griežtą žvilgsnį į kūnus. Verčiau apskritai susilaikyti nuo išvaizdos aptarinėjimo arba pasikalbėti apie tai, kaip socialinės medijos kuria nerealistiškus grožio standartus, dažnai išmaniosiomis programėlėmis redaguotus kūno vaizdus pateikdamos kaip tikrovę ir siekiamybę. -
Kurkite bendras, džiugias patirtis su vaiku.
Judėjimas, kūryba, pokalbiai ar paprastas buvimas kartu stiprina ryšį. Vaikams svarbus ne tik laikas, bet ir matomas pavyzdys. Kai tėvai juda dėl malonumo, domisi, keliauja, girdi savo kūno poreikius, vaikas natūraliai mokosi to paties. -
Nepriskirkite maistui etikečių „geras“ ar „blogas“.
Maistas yra energija, leidžianti augti, judėti, mokytis ir gyventi. Augančiam kūnui tai ypač svarbu. Jei gydytojas ar dietologas paskyrė mitybos planą, svarbu jo laikytis be papildomų asmeninių komentarų. Bendri valgiai, ramūs pokalbiai ir jauki atmosfera prie stalo padeda paversti valgymą natūralia, saugia dienos dalimi, o ne įtampos šaltiniu. -
Atsisveikinkite su svarstyklėmis namuose.
Dažnas svėrimasis skatina nerimą ir perdėtą dėmesį kūnui. Laikantis mitybos plano svoris stabilizuojasi, o jo stebėjimą pakanka patikėti specialistams. Skaičius ant svarstyklių nekuria ir neapibrėžia žmogaus vertės ar savijautos. -
Kalbėkite apie pasaulį plačiau nei kūnas.
Menas, knygos, politika, svajonės, ateities planai – visa tai padeda vaikui jaustis įdomiu, vertingu ir matomu ne per išvaizdos prizmę. -
Padėkite atrasti patogius, nevaržančius drabužius.
Apranga turi tikti dabar esančiam kūnui. Etiketės ar dydžiai neapibrėžia žmogaus – jei reikia, jas galima nukirpti. Per maži drabužiai „ateičiai“ dažnai palaiko norą sugrįžti į buvusį kūno vaizdą. Verčiau apsvarstyti, ką galima pataisyti, perkurti, atiduoti ar pakeisti nauju, kūno dydį atitinkančiu drabužiu. -
Rūpinkitės ramybe ir vidiniu balansu.
Kvėpavimo pratimai, meditacija ar specialios programėlės, tokios kaip „Pauzė“, „Ramu“, „Pagalba sau“, „Atsipūsk“, gali padėti sumažinti įtampą ir sustiprinti ryšį su savimi. -
Mokykitės žiūrėti į veidrodį švelniai.
Dažnas tikrinimas ir savęs vertinimas veidrodyje stiprina nepasitenkinimą kūnu. Vietoj kritikos pabandykite įvardinti tik faktus: ką matote, kokius drabužius dėvite, kokios spalvos ar formos jus supa. Tai padeda priimti kūną kaip realybę, be „gerai“ ar „blogai“. Galite tai paversti kasdiene praktika: stovėkite tvirtai, jauskite kojas ant žemės, nuo galvos iki pėdų ramiai įvardinkite kūno dalis, drabužius, aksesuarus. Pabaigoje pasakykite sau: „Matau save visą.“ Tuomet išsirinkite bent tris dalykus, kurie šią akimirką patinka – laikyseną, pasirinktas spalvas, žvilgsnio gyvumą. Ir galiausiai padėkokite kūnui už tai, ką jis šiandien leido patirti: apkabinimą, judesį, galimybę matyti, jausti, būti.
Parengta pagal: B.Baks, V.Milašiūnaitė, I. Laukytė-Gaulė, D.Stankutė, V. Mudėnaitė-Savickienė „Valgymo sutrikimai: Ką daryti, kai nori pasveikti“ (2023 m.) https://www.sveikatos-biuras.lt/uploads/Mityba/VALGYMO%20SUTRIKIMAI_Ka%20daryti%20kai%20nori%20pasveikti%2010%2005.pdf
