Naujienos

Domėjimasis maisto sudėtimi, noras rinktis įvairų ir sveikatai palankų maistą savaime nėra problema. Ortoreksija (angl. orthorexia nervosa) vadinamas sutrikusio valgymo modelis, kai siekis maitintis „teisingai“, „švariai“ ar „tobulai“ tampa perdėtai griežtas, užima daug laiko, kelia nerimą ir pradeda riboti kasdienį gyvenimą. Ši tema svarbi visuomenės sveikatai, nes iš pirmo žvilgsnio sveikatai naudingas elgesys gali palaipsniui pakenkti fizinei, emocinei ir socialinei gerovei.

2026 metais ortoreksija vis dar nėra įtraukta kaip atskira oficiali diagnozė į pagrindines tarptautines ligų ir psichikos sutrikimų klasifikacijas. Taip pat nėra visuotinai patvirtintų jos diagnostikos kriterijų ar vieno patikimo testo, kuriuo būtų galima nustatyti šią būklę. Vis dėlto mokslininkai ir valgymo sutrikimų specialistai sutaria, kad susirūpinimą turėtų kelti ne pats noras maitintis sveikiau, o nelanksčios mitybos taisyklės, jų sukeliama emocinė įtampa ir neigiamas poveikis žmogaus sveikatai bei gyvenimui.

Kokie požymiai turėtų atkreipti dėmesį?

Ortoreksijos požymiai gali būti skirtingi. Žmogus gali vis daugiau maisto produktų laikyti „netinkamais“, „nešvariais“ ar pavojingais, nors tam nėra aiškaus medicininio pagrindo. Daug laiko gali būti skiriama produktų sudėties tikrinimui, valgiaraščio planavimui, maisto ruošimui ar „leistinų“ produktų paieškai. Nukrypus nuo susikurtų taisyklių gali kilti stiprus nerimas, kaltė, gėda ar baimė pakenkti sveikatai.

Svarbus įspėjamasis ženklas – siaurėjantis kasdienis gyvenimas. Žmogus gali vengti kavinių, švenčių, kelionių ar valgymo kartu su kitais, nes negali kontroliuoti maisto sudėties arba paruošimo būdo. Valgymas gali tapti ne malonia ir įprasta gyvenimo dalimi, o nuolatiniu įtampos šaltiniu.

Griežtėjant ribojimams, mityba gali tapti nepakankamai įvairi. Gali mažėti kūno svoris, atsirasti nuovargis, silpnumas, svaigulys, virškinimo sutrikimų ar kitų nepakankamos mitybos požymių. Tačiau vien kūno svoris neparodo, ar žmogui reikia pagalbos. Sutrikęs santykis su maistu gali būti ir tada, kai svoris beveik nepasikeičia.

Kas gali prisidėti prie ortoreksinio elgesio?

Vienos nustatytos ortoreksijos priežasties nėra. Su jos požymiais gali būti susijęs perfekcionizmas, nerimas, stiprus poreikis kontroliuoti kasdienybę, įkyrios mintys ar anksčiau patirti valgymo sutrikimai.

Įtakos gali turėti ir socialiniuose tinkluose skleidžiamos griežtos mitybos taisyklės, bauginantys pranešimai apie atskirus produktus bei nepagrįsti teiginiai apie „toksinus“, „organizmo valymą“ ar būtinybę be medicininės priežasties atsisakyti ištisų maisto produktų grupių. Primename, kad sveikatos informacija internete nėra vienodos kokybės, todėl svarbu įvertinti, kas ją parengė, kokiais šaltiniais remiamasi ir ar autorius turi tinkamą profesinę kvalifikaciją.

Kaip išlaikyti sveiką santykį su maistu?

Sveikatai palanki mityba turėtų būti ne tik maistinga, bet ir įvairi, saugi, prieinama bei pritaikoma kasdieniam gyvenimui. Verta stebėti, ar pasirinktos taisyklės leidžia būti lanksčiam: pavalgyti ne namuose, priimti kito žmogaus pagamintą maistą, išbandyti skirtingus produktus ir nejausti stiprios kaltės dėl pavienio pasirinkimo.

Maisto nereikėtų skirstyti į „gerą“ ir „blogą“. Vienas produktas ar vienas valgymas paprastai nenulemia bendros sveikatos – svarbus visas ilgalaikis mitybos modelis.

Prieš atsisakant glitimo, pieno produktų, angliavandenių ar kitų didelių maisto grupių, verta pasitarti su šeimos gydytoju arba gydytoju dietologu, ypač jeigu nėra nustatytos alergijos, netoleravimo ar kitos medicininės priežasties.

Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Pasitarti su specialistu verta, jeigu mintys apie maistą užima didelę dienos dalį, mitybos taisyklės vis griežtėja, valgymas kelia baimę ar kaltę, vengiama bendrų valgymų, blogėja savijauta arba artimieji pastebi ryškius elgesio pokyčius.

Pirmiausia galima kreiptis į šeimos gydytoją arba tiesiogiai į psichikos sveikatos centrą arba paskambuinus į valgymų sutrikimų liniją (https://vpnamai.lt/valgymo-sutrikimu-linija/)

Pagalba gali apimti fizinės sveikatos įvertinimą, psichologo ar gydytojo psichiatro konsultacijas ir individualiai pritaikytas mitybos rekomendacijas. Valgymo sunkumai turėtų būti vertinami visapusiškai, o ne tik pagal žmogaus svorį ar išvaizdą.

Pastebėję nerimą keliančius savo ar artimo žmogaus santykio su maistu pokyčius, jų nenuvertinkime. Ankstyvas, pagarbus pokalbis ir profesionali pagalba gali padėti sugrąžinti mitybai lankstumą, saugumą ir deramą vietą gyvenime.