SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.

Spalis – senjorų sveikatos mėnuo. Fizinio aktyvumo pokytis su amžiumi ir jo įtaka sveikatai

Norint įvertinti fizinį pasyvumą būtina tiksliai apibrėžti, kas yra fizinis aktyvumas. Užsienio mokslinėje literatūroje fizinis pasyvumas arba pasyvus gyvenimo būdas vadinamas „sėdimu gyvenimo būdu“, o terminas hipodinamija praktiškai nebevartojamas. Fizinis aktyvumas (angl. physical activity) – 1. griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje; 2. bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų. Fizinis pajėgumas (angl. physical fitness) – tai žmogaus gebėjimas kuo veiksmingiau dirbti tam tikrą fizinį darbą (sportininko – įveikti fizinius krūvius, siekti gerų rezultatų). Fizinis pajėgumas yra sveikatos ir fizinio parengtumo gerinimo prielaida. Priklauso nuo aplinkos, asmens gyvensenos (mitybos, fizinio aktyvumo, motyvacijos) ir įgimtų ypatybių. Jį apibūdina kraujotakos bei kvėpavimo sistemų galingumas, medžiagų apykaitos ir nervų sistemos ypatumai, judamieji įgūdžiai, raumenų jėga ir ištvermė, kūno sandara ir kt.

Yra mažiausiai penki svarbiausi fizinio aktyvumo matmenys (dydžiai), kurie specifiniais atvirkštiniais ryšiais yra susiję su konkrečiais susirgimais ir kuriuos apibūdina tam tikri fiziologiniai rodikliai:

1) energijos sąnaudos judant susijusios su organizmo energijos balansu;

2) aerobinis pajėgumas – su širdies sveikata ir jos būkle;

3) sunkumų kilnojimas ar nešiojimas – su griaučių būkle;

4) jėgos ir ištvermės lavinimas – su raumenų jėga;

5) didelės amplitudės (platūs) judesiai – su lankstumu.

Išvardyti fizinio aktyvumo matmenys iš esmės skiriasi vienas nuo kito, ir kiekvieno jų lavinimas yra skirtingas, o jų svarba žmogaus sveikatai taip pat gerokai skiriasi. Sukaupta pakankamai mokslinių duomenų, patvirtinančių, jog fizinis pasyvumas yra svarbus antsvorio bei nutukimo, hiperlipidemijos, II tipo cukrinio diabeto, depresijos, osteoporozės, kai kurių vėžio formų išsivystymo rizikos veiksnys. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad lėtinės neinfekcinės ligos gali būti sėkmingai stabdomos (pirminė profilaktika) bei gydomos sistemingu, kvalifikuotu ir tiksliai dozuojamu fiziniu aktyvumu.

Vidutinės sergamumo ir mirtingumo rizikos sumažinimas (procentais) lyginant fiziškai aktyvius asmenis su pasyviais asmenimis (Pateikiamas vidutinis sergamumo ir mirties rizikos sumažėjimas, priklausomai nuo asmenų fizinio aktyvumo: kaip norma buvo imamas ne trumpesnis kaip 30 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo fizinis krūvis kasdien (paimta iš Warburton et al., 2010). :

Mirtingumas dėl visų priežasčių - 31 proc.

Širdies ir kraujagyslių ligos - 33 proc.

Insultas - 31 proc.

Arterinė - hipertenzija 32 proc.

Storosios žarnos vėžys - 30 proc.

Krūties vėžys - 20–40 proc.

II tipo cukrinis diabetas - 42 proc.

Be to, fizinis aktyvumas neginčijamai teigiamai veikia ir kai kuriuos kitus sveikatos aspektus: ilgalaikę bei trumpalaikę atmintį, suvokimą, nuotaiką, savivertę, gebėjimą savarankiškai pasirūpinti savimi ir judėti, gebėjimą bendrauti ir kt. Gausūs moksliniai tyrimai neginčijamai įrodė, kad fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių, daranti įtaką ne tik sveikatai, gyvenimo kokybei, bet ir mirtingumui dėl įvairių priežasčių.

Būtina prisiminti, kad tam tikrais atvejais ne visa fizinė veikla yra naudinga ir ne visi fiziniai pratimai saugūs. Todėl rekomenduotina net ir sveikiems senoliams konsultuotis su asmens sveikatos priežiūros specialistais prieš pradedant intensyviai sportuoti ar didinti fizinės veiklos laiką bei intensyvumą.

Šaltinis: PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ FIZINIS AKTYVUMAS IR SVEIKATA  (Vilnius, 2013)

Pranešimą parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė

Asta Ivoškienė